Shai Gilgeous-Alexander prieš T. Haliburtoną

Viena iš svarbiausių temų, aptarinėjamų prieš serijos pradžią – žvaigždžių akistata. Oklahoma City Thunder vedlys Shai Gilgeous-Alexander šį sezoną žaidžia MVP vertą krepšinį – tai žaidėjas, kuris geba perimti iniciatyvą svarbiausiu momentu, puikiai skaito situacijas, o jo išskirtinis sugebėjimas prasiveržti ir pelnyti taškus iš sudėtingų padėčių yra tikras galvos skausmas bet kuriai gynybai. SGA taip pat rodo solidų darbą gynyboje, o jo lyderystė padėjo jaunai Thunder komandai įveikti kelis favoritus atkrintamosiose. Tuo tarpu Indiana Pacers žvaigždė Tyrese Haliburtonas į finalą ateina užkūręs vieną įdomiausių puolimo mašinų visoje lygoje. Nors jo pavardė dar ne taip dažnai linksniuojama tarp superžvaigždžių, Haliburtonas savo vizija, perdavimais ir tritaškių grėsme iš esmės keičia rungtynių eigą. Jo kūrybingumas ir ramybė daro jį tikru „X faktoriumi“, kuris bet kada gali išmušti varžovus iš vėžių. Scenarijaus nuprognozuoti neįmanoma, tad jų dvikova – vienas laukiamiausių finalo siužetų.


Mark Daigneault prieš Ricką Carlisle’ą

Taktinė kova tarp trenerių taip pat žada būti ne mažiau įdomi ir įtempta. Mark Daigneault, treniruojantis „Thunder“, šį sezoną įsitvirtino kaip vienas inovatyviausių jaunosios kartos strategų. Jo komanda pasižymi lankstumu, intensyvia gynyba ir nuolatiniu spaudimu, o rotacijoje nuolat matyti netradiciniai sprendimai – pavyzdžiui, dažnas aukštų ir mažų penketų keitimas priklausomai nuo varžovo. Rickas Carlisle’as, vadovaujantis „Pacers“, turi milžinišką patirtį – jis jau turi NBA čempiono titulą ir puikiai išmano, kaip prisitaikyti prie dinamiško varžovo žaidimo. Carlisle’o puolimo schema, grindžiama greitais perdavimais ir tritaškių ieškojimu, šiemet padarė „Pacers“ vieną rezultatyviausių ekipų lygoje. Abi komandos demonstruoja skirtingas filosofijas – „Thunder“ remiasi gynybine disciplina ir ilgomis atakomis, o „Pacers“ nori bėgti, atakuoti greitai ir daug. Tai – žavi kontrastų kova.


Suolelio svarba

Atsarginių žaidėjų indėlis šioje serijoje gali būti netgi lemiamas. „Thunder“ turi vieną giliausių sudėčių lygoje – Casonas Wallace’as, Isaiah Joe ir Aaronas Wigginsas dažnai įneša energijos nuo suolelio, ypač gynyboje ir tolimuose metimuose. Nors tai jauna komanda, jų rotacijos stabilumas stebina – net ir spaudimo akimirkomis jie žaidžia brandų krepšinį. „Pacers“ atsarginiai, ypač T.J. McConnellas ir Obi Toppinas, atlieka labai svarbų vaidmenį – jie suteikia greičio, aštrumo ir papildomą puolimo impulsą. Be to, Carlisle’as mėgsta ilgiau laikyti aikštėje atsarginius žaidėjus, kai šie demonstruoja gerą atkarpą, todėl tokie „ugnies pliūpsniai“ gali apversti rungtynių eigą aukštyn kojomis. Ši gylio ir suolelio kokybės dvikova – dar viena intriguojanti šio finalo dedamoji.


Finalo naujokai ir jaunimas

Psichologinis aspektas ir istorinis kontekstas šią seriją pakylėja į dar aukštesnį lygmenį. „Thunder“ yra jauna, bet brandi komanda, kuri dar visai neseniai buvo laikoma rekonstrukcijos etape, o dabar – jau NBA finale. Toks spartus šuolis kelia susižavėjimą, bet kartu ir spaudimą – kiek toli gali nueiti tokia jauna komanda, kai kiekviena klaida gali kainuoti titulą? Tuo tarpu „Pacers“ NBA finale pasirodo pirmą kartą nuo 2000 metų ir turi šansą iškovoti pirmąjį titulą klubo istorijoje. Indiana – tikra krepšinio valstija, kurios sirgaliai dešimtmečius laukė šio momento, todėl emocinė įtampa komandoje bus didžiulė. Visos šios aplinkybės kuria ne tik sportinę, bet ir simbolinę kovą – tarp naujosios kartos proveržio ir istorinio išsipildymo troškimo.


Drausmė ar kūrybiškumas?

Žvelgiant į Oklahoma City Thunder ir Indiana Pacers stipriąsias puses, aiškiai matyti, kad abi komandos pasiekė finalą remdamosi skirtingomis, bet labai veiksmingomis savybėmis. „Thunder“ stiprybė – universalumas ir gynybinė drausmė. Jų sudėtis – lanksti, su keliais krepšininkais, galinčiais žaisti keliose pozicijose, o tai leidžia keisti dengiamuosius be didelio nuostolio. Be to, jų gynybos smaigalys Lu Dortas dažnai stabdo varžovų žvaigždes, o SGA ir Jalenas Williamsas puikiai išnaudoja greitas atakas. Komanda taip pat demonstruoja subalansuotą puolimą – kamuolys juda laisvai, nėra priklausomybės nuo vieno žaidėjo. Tuo tarpu „Pacers“ stiprybė – puolimo greitis, kūrybiškumas ir tritaškių grėsmė. Su Tyrese’u Haliburtonu priešakyje, Indiana žaidžia vieną greičiausių krepšinių lygoje, o jų atakos dažnai užtrunka vos kelias sekundes. Komanda turi daug žaidėjų, galinčių pataikyti iš toli – tiek starto penkete, tiek nuo suolelio. Be to, Pascalio Siakamo universalumas leidžia komandai keisti puolimo struktūrą ir išnaudoti „mismatchus“. Abi komandos remiasi komandiškumu, greitu krepšiniu ir taktiniu lankstumu, todėl serija bus ne tik fizinė, bet ir strateginė šachmatų partija.


Prognozė

Abi komandos jaunos, alkanos ir žaidžiančios be didelių super žvaigždžių ego.
„Thunder“ turi geresnę gynybą, daugiau universalumo ir žaidžia brandesnį krepšinį nei galima tikėtis iš tokio jauno branduolio.„Pacers“ tikrai nėra silpna grandis – jų puolimas gali „sprogdinti“ bet kurią gynybą, o Haliburtonas, Siakamas ir atsarginių suolelis kelia grėsmę kiekvieną vakarą. Jei Indiana pataikys tritaškius aukštu procentu ir užtikrins atkovotus kamuolius, taurė iškeliaus į Indianą. Kaip bebūtų, gynybinio stabilumo trūkumas ir mažesnė patirtis aukščiausio lygio spaudimo situacijose gali tapti kliūtimi prieš „Thunder“ brandą. Rezultatas:  remiantis sezono eiga, atkrintamųjų patirtimi ir žaidimo stiliumi, nedidelį pranašumą galima suteikti „Thunder“ ekipai. „Thunder laimės seriją 4–2.